| 
       LAODIKĖJA
      384: 
      D-VO ATSTŪMIMAS DAR IKI ATEISTŲ 
      383/384
      m. Laodikėjoje sušauktas Bažnyčios susirinkimas buvo lokalinis
      37 vyskupų sinodas. Tačiau jo sprendimai sustiprino dar I a.
      gimusią naujos, nežydų krikčionybės raidos
      kryptį, kuri tapo įteisinta (tada dar nepakrikštyto)
      imperatoriaus Konstantino vadovautame 1-jame Nikėjos Susirinkime
      325 m.
      Du iš Laodikėjos sinodo paskelbtų kanonų turėjo
      nepaprastą reikšmę: 29-asis, uždraudęs tą iš
      10 D-vo įsakymų, kuris naujai antižydiškai bažnyčiai
      atrodė labiausiai žydiškas, ir (jei ne vėliau pridėtas) 60-asis,
      apibrėžęs Šventojo Rašto kanoną. 
      
      29-asis kanonas skelbia: 
      Krikščionys neturi žydauti ilsėdamiesi per šabatus, bet tą dieną PRIVALO dirbti,
      verčiau tegu garbina Viešpaties dieną, 
      kurią, JEI jie GALI, tegu ilsisi kaip krikščionys. 
      Tačiau jei kurie nors išaiškės žydaujant, TEBŪNIE
      TOKIEMS ANATEMA nuo KRISTAUS! 
      Šis
      sprendimas nuosekliai pratęsia Konstantino prakeikimą žydų
      tautai jo laiške
      325 m. Nikėjos susirinkimui. Viso to tikslas – tapti visiškai
      atskirtiems nuo pirminės apaštalinės žydų Bažnyčios
      ir pakeisti ją nežydų bažnyčia, neva pačia esančia
      pirmine ir apaštaline vardan pataisyto įsivaizduojamo nežydo
      Kristaus. 
      Vėliau
      tai buvo Romos Katalikų Bažnyčios jau post factum aiškinama,
      kaip laikymasis D-vo įsakymo, perkelto į 1-ąją savaitės
      dieną (sekmadienį) prisimenant Kristaus Prisikėlimą ir
      tuo pačiu – pasaulio perkūrimą naujai. 
      Šios traktuotės pradžia pasirodo Konstantinopolio kanauninko Teodoro
      Balsamono (XII a.)
      raštuose, neva 29-asis kanonas įvedė poilsį kitą – 1-ąją savaitės dieną (Viešpaties dieną):
      „tą dieną jie TURI susilaikyti nuo fizinio darbo ir eiti
      į bažnyčią“.  
 Tai melas, to nereikalaujama, nes kanonas teigia „verčiau“, „jei jie gali“ (kaip pats
      Balsamonas toliau ir nurodo), bet ne „turi“:
      mat anatema buvo daug svarbesnė už įsakytą poilsį. D-vo ĮSAKYMO nebėra!  
 Pastebėjus
      klaidą, po II Vatikano susirinkimo prisiminta senovinė mintis dėl
      1-osios Kūrimo dienos perėjimo į eschatologinę 8-ąją
      dieną, o tai atgaivina amžinosios 8-osios Poilsio dienos koncepcią,
      aptinkamą ir Talmude. 
      Teologai,
      kurie tebebando „taisyti“ situaciją, aiškina, kad
      Kristui įvykdžius Įstatymą, pastarasis neteko galios, o po
      Prisikėlimo viskas kuriama iš naujo. Tai savo ruožtu melas jau
      pagal Mt 5:17–18: 
      Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų.
      Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau
      jums: kol [gr. héōs]
      dangus ir
      žemė nepraeis, nė viena jota ir nė vienas brūkšnelis
      neišnyks iš Įstatymo, kol [gr.
      héōs, Č. Kavaliausko praleista]
      visa išsipildys (héōs
      ’ŕn pánta génētai).
      Net du kartus pabrėžta kol ! 
      Todėl ‘visa’ čia reiškia laukiamą Kristaus atėjimą,
      plg. Apr 21:5: Štai aš VISĄ darau nauja!
      Taip pat Apr 22:7,12: Štai Aš ateinu greit! Kitaip kokią
      prasmę turėtų žodžiai ‘kol dangus ir žemė
      nepraeis’? 
      Būtent „todėl D-vo tautai dar lieka šabatavimas“ (Hebr 4:9).
      Tai nėra nei iš visų jėgų iškraipoma „D-vo tautős dar
      laukia šabăto [liet. „šabo“]
      poilsis“, nei „palieka sekmadienio poilsis“: čia nieko
      neapgausi, nes graikiškai yra juodu ant balto σαββατισμός,
      lotyniškai sabbatismus, o tai ir yra „šabatavimas“. 
      Ir kaip gali būti kitaip, jei ne tik Mozės Įstatymas
      pagrindžia 7-osios dienos poilsį D-vo poilsiu visą amžinybę
      anksčiau už paties Abraomo, žydų ir Mozės Įstatymo
      atsiradimą, bet Viešpats JHS Pats aiškiai nurodo Šabato šventumą
      žodžiais apie laika JAU PO ATPIRKIMO: Melskitės, kad jūsų
      pabėgimas nebūtų žiema arba per Šabatą (Mt
      24:20) – šį „eretinį“ žodį kažkoks „antižydaujantis“
      graikas įsigudrino ištrinti iš Marko Evangelijos 13:18 tikriausiai
      romėnų–žydų karų bei žydų sukilimų 115–117
      ir 132-135 metais, kada žydai jau tapo „visų žmonių priešais“
      (1 Tes 2:15). 
      Pagaliau, kaip sako Ješaja (Izaijas) 40:28, “Argi tu nežinai, ar nesi
      girdėjęs, kad VARDAS yra Amžinasis D-vas? Visų žemės
      galų Kūrėjas nei nusilpsta, nei pavargsta.“ Tad jei kas
      nori atrasti D-vo poilsį „po visų darbų, kuriuos Jis buvo
      padaręs“ (Pr 2:2), tegu tad pamąsto apie JHS poilsį Kape
      Šabato Dieną po visų Atpirkimo darbų, kuriuos Jis buvo
      padaręs. 
       Laodikėjos Sinodo pasikėsinimas į vieną iš
      pirmos eilės, t.y. svarbiausių D-vo Įsakymų, tuo pačiu
      yra ir pasikėsinimas į visus 10 D-vo Įsakymų, kurie
      iki šiol tebėra pripažinti visuose iš begalėsi 325 m. įkurtos Konstantino Bažnyčios
      atsišakojimų. Ogi ir Pats Viešpats JHS savo ruožtu mini  10
      D-vo Įsakymų, nors ir be pradinių, kurie buvo aiškūs
      kiekvienam žydui, be to, pridėdamas ir Kun 19:18, nes turbūt būtent
      į tuos įsakymus visada kreipė dėmesį Jo paklausęs
      turtingas jaunuolis: Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis
      įsakymų /.../ Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neliudyk melagingai,
      gerbk savo tėvą ir motiną, mylėk savo artimą kaip
      pats save 
      (Matthew 19:17–19). 
      Tai
      kokios išvados? O
      štai tokios: 
      DEKALOGAS, 
      PERINTERPRETUOTAS
      PAGAL 384 M.  
      LAODIKĖJOS SINODO 29-ĄJĮ KANONĄ 
        1.
        Konstantinas Didysis ir Kristus išvedė tave iš žydų įstatymo
        jungo. Neturėk kitų dievų, jei galėsi. 
        2. Negamink atvaizdų, jei galėsi. 
        3. Neminėk D-vo vardo be reikalo, jei galėsi. 
        4. Neatmink ir nešvęsk Šabato dienos, ilsėkis sekančią
        dieną, jei galėsi. 
        5. Gerbk savo tėvą ir motiną, jei galėsi. 
        6. Nežudyk, jei galėsi. 
        7. Nepaleistuvauk, jei galėsi. 
        8. Nevok, jei galėsi. 
        9.  Neliudyk melagingai prieš savo artimą, jei galėsi. 
        10. Negeisk nieko, kas yra tavo artimo, jei galėsi. 
         
         
           |